BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

beviltybė

Galiu suprasti atvirą pyktį, tokius pažįstamus ''žaibus'', galiu išgirsti ir numalšinti nebylų skausmą, sumišusį su apmaudu. Galiu ištverti ašaras, šūkavimą, net panieką, pažeminimą - vardan to, kas brangu, paminsiu net savo principus. Negaliu leisti kvailai klaidai, nesusikalbėjimui leisti sugriauti taip kruopščiai statytos tvirtovės. Jei net to neužteks, sukąsiu dantis ir nusileisiu žemiau, nei kada buvau. Bet neverskit to daryti. Neverskit.

Negaliu suprasti vieno. Ledinio, kieto, šalto abejingumo, akmeninės veido minos, sakančios ''nepažįstu ir niekada nepažinojau''. to negaliu suprast ir atleist. Širdis krauju srūva. Taip ir noriu priėjus trinktelt antausį, gal taip pavyktų įskaityt bent krislą žmogiškų jausmų.

Kolkas yra taip, bet mano ryžtas ilgai netruks. O situacija gali apsisukti. Tada tu galėsi belstis į tuščius namus. Gaila, bet visi reikalingi jau bus išėję. Bet aš dar laukiu. Visi žinote, kur mane rasti.

Rodyk draugams

apie draugystę abstrakčiai

Audra baigėsi. Pajūry keli žmonės ieško gintaro. Vaikšto nosis įbedę į akmenuotą pakrantę, o dangumi lekia debesys pakeltom burėm. Pro vieną iš mažesniųjų prasiskverbia jau raustančios saulės akyli žvilgsniai. Žemės kurmiai tik pasimarksto, užklupti netikėtos šviesos, ir toliau ryžtingai žarsto akmenukus iš kairės į dešinę ir atgal. Iš pušies pakyla pulkas kormoranų. Vasnodami didžiuliais sparnais jie pranašauja nelaimę vienam iš laimės ieškotojų. Tą patį byloja dangus, prieš saulei paneriant į naktį pasruvęs krauju.    tamsa.         Žmonės tylūs skirstosi namo. Šiandien nė vienas nerado savo kelio.

 

Visai neseniai atradau draugą draugo viduje. tas žmogus buvo vienas iš daugelio, bet kaskart jis po truputį tampa vienu iš kelių. kas žino, gal ateity taps ir tuo pačiu tikriausiu draugu, Draugu iš didžiosios raidės. Norėčiau itkėti. Tokius draugus reikia saugot, net jei ne visada pavyksta.

Gal čia toks gyvenimo žaidimo ratas, kad išėjusį draugą pakeičia naujas? Bet jei taip, tai visiška nesąmonė. Nes taip, kaip buvo anksčiau niekada nebebus. Net su tais pačiais draugais.

Šiaip ar taip pasitiksim naują dieną, jau kišančią galvą per rakto skylutę.Ir vis dėlto, koks keistas žodis - draugas. į jį sudėta tiek daug teigiamų žodžių.

Niekada neturėjau geriausios draugės ar draugo. Yra keli žmonės, kurie žino daug, bet nė vienas nežino visko. Taip geriau. Jei dar savęs nepažįstu iki galo, kaip galiu leist tai padaryt kitam žmogui, kad ir labai artimam?

Bet ne tai svarbu, svarbiausia, kad tarp draugų būtų ugnelė. Kartais pašiepiama ir nepastebima, bet ugnelė.

Tik neperkaiskime. Jos dar ilgai reikės…

Rodyk draugams

trumpai apie viska

''taip tėvas ir numirė - bežiūrėdamas į žmones'' ( J. Marcinkevičius, iš ''Pušis, kuri juokėsi'')

keista, kad tokie žodžiai per akimirksnį gali įgyti visai kitokią reikšmę, nei maniau iš pradžių. tikriausiai tikrąją.

Dieve, gyvename ant skardžio į bedugnę. Vieną akimirką mes aukštai, gėrimės atsivernčiu pasakišku peizažu, kitą krentame per gyvenimo duobę žemyn žemyn žemyn… o dar kitą jau mojuojame draugui, likusiam viršuje, iš pačios apačios, paties dugno. Tik deja kopimas atgal į Olimpą trunka gerokai ilgiau ir pareikalauja daug daugiau jėgų nei laisvas paukščio skrydis žemėn…

Kitam to skardžio krante žmogus geria granatų sultis, o šioje pusėje žydi lelijos ir skleidžiasi salsvas pelkės dvokas… Neieškokite viskame peslėptų prasmių. Kartais paprasčiau viską išdėstyti tiesiogiai.

Ir net jeigu šiandien aš stoviu ant kalvos, o tu krenti, tai dar nereiškia absoliučiai nieko. Gal rytoj mes abi lydėsime viena kitą ten, iš kur nėra kelio atgalios.

 

Tai Hazel nuotrauka. šis mažas Dievo sutvėrimas nelauktai ir nepelnytai anksti paliko savo vaikus, mylinčią šeimą ir savo kailiniuotus draugus. Užtat paliko krislą gėrio ir švelnumo mūsų širdyse. tiems, kam rūpi, http://www.carriecoon.pl/ 

Merginos, net jei žinau, kad neperskaitysite šio įrašo, jis skirtas jums. visa širdimi aš su jumis.

Rodyk draugams

vasariniai pamąstymai mokyklos tema

Įpusėjo mano mielosios vasaros atostogos… Ta proga ėmiau ir susimąsčiau apie tai kas bus, buvo, kas liko ir ko seniai nebėra…

Pirmiausia: kas bus? ogi šito kolkas niekas nežino. kolkas tai didžiausia paslaptis, naujiena, kuri priklauso tik nuo ''mylimos'' pavaduotojos norų. Žiūrėsim…

Antra: praėjus šiek tiek laiko, atminty stengiamės saugoti tik gražius prisiminimus. Pvz. tokius, kokie liko po paskutinės kelionės. O dėl viso kito, tai nei juoktis, nei verkt… Kartais dar užgraužia sąžinė ir supratimas, kad jei būtume tikrai norėję, būtume padarę ką nors šaunaus. deja dabar jau truputį per vėlu graužtis..

Trečia: svarbiausia, kad liko tikrai daugiau nei neliko(painus reikalas:). Juk kartu praleidom ne taip mažai - dvejus metus, per kuriuos daug nuveikėm, labai pasikeitėm.

Ir ketvirta: dėl to kas pražuvo galim begėdiškai kaltinti lemtį arba pripažinti savo kaltes. Nesigailiu to, kas praėjo, reikia džiaugtis, jog tai iš viso buvo…

O buvo smagu. Dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu. O apie ateities problemas galvosiu tada, kai jos taps dabartimi.

Mano vasara bėga kelyje. Kai kurių spėjau labai pasiilgti, kitų tik truputį, o dar kitų nepasiilgau visai. bet kad ir kaip ten būtų, visiems linkiu tik gero: oro, įspūdžių, draugų, svajonių ir panašiai

Rodyk draugams

kaukės

Puota pasibaigė neprasidėjus.

Išaušo rytas, kai pagaliau nusiėmėme kaukes. Nebereikia slėptis. nebereikia tylėti ir laukti nuosprendžio. Ar pastebėjote, kad be kaukės net kvėpuoti gerokai lengviau? net jei tiesa pasirodė nesanti tokia graži, kaip įvilkta į paslapties ir spėlionių rūbus, bet ji atskleidė tikrąjį grožį. gal atrodo banalūs ir netikslūs mano žodžiai, bet kitaip pasakyt negaliu. Džiaugiuosi, kad išsiaiškinome.

 

Nuvyto rožės, kvepalai išsivadėjo

laiškai paliko surūdiję vėjy

nukrito kaukė, raištis nuo akių nukrito

svajonė mano po langais paklydo…

Rodyk draugams

išsiskyrę keliai dar nėra akligatvis

vienas atsitiktinai ištartas sakinys gali įskaudinti labiau nei krūva apgalvotų kaltinimų.

skaudu, kad ne visi tai žino.

skaudu, kad nežinau, kaip viską pakeisti.

skaudu, kadnorėta kaip geriau, o išėjo kaip visada.

ir apskritai, nesu šventuolė, bet tai dar nereiškia, kad…….. na, patys suprantat.

keista, kai  viskas taip apsisuka.

o su broliais bus atskira kalba. negalima palikti draugų visiškoje nežinioje.

išsiskyrę keliai dar nėra akligatvis. per tiek laiko jau turėjot išmokti.

kažkada sakiau, kad draugai, kaip ir lietus krinta iš dangaus.

šiandien sakau, kad taip nukritę, jie greit nenusiplauna.

dulkės įsigeria į pačią širdį, net jei išorėj to nesimato.

sakau kaip visada: anksčiau ar vėliau viskas pasikeis. į gera ar į bloga, paaiškės tada.

kantrybės ir vilties, mano vaikai.

 

Rodyk draugams

sis tas apie vasariska lietu

''Kai pasibels lietus į gatvės grindinį,

Kai pasibels lietus į tavo širdį…''  

Jau pasibeldė… :)

Toks jausmas apėmė, lyg visas miestas būtų trumpam sustojęs. Nors žmonės stotelėse ir stovėjo pikti, šlapi ir paniurę – man kas, man gera kai taip šiltai vasariškai lyja…

Gal tai ir keista, bet per tokia liūtį negaliu nesišypsoti, nesvarbu, kad visa permirkusi iki paskutinio siūlo…

 

žmonės gali daug ka, bet atsimink, kaip toj dainoj…

But we can’t stop the rain…

žiauri tiesa… :)

 

 

 

 

 

 

 

Rodyk draugams

(be temos)

Kam ta Saulė, kai diena tokia šauni ir be jos?…

 

P.S. nemaniau, kad krabas gali sukelti tiek juoko… :D

Rodyk draugams

grizimas ir apatija

As grizau. Turbut po kokiu 3 menesiu uzejau i bloga. Taip gera pasidare, lyg buciau po ilgo laiko namo grizus. Radau savus draugus. Gera juos cia matyti.

 

Bet radau ir dar viena dalyka…

 

Nesitikejau smugio is uznugario. Visiskai nesitikejau.

 

Zaidziame teatra? Nori sugrizti i senus laikus? Turiu naujiena.

 

Siandien kazkas, kas buvo, tyliai tyliai sprogo vidury kambario, tyliai ir beprasmiskai, kaip didelis, permatomas ir siek tiek blizgus muilo burbulas.

 

Siandien baigesi vienas is gyvenimo spektakliu. Taip tiesiog, vidury sakinio nusileido sunki purpurine scenos uzdanga. Ir kas po to vyks uzkulisiuose jau nei tu, nei as nebezinom.

 

Siandien mano mazytis, melsvas kaip dangus drugelis isskrido i toli. Isskrido, kartu nusinesdamas ‘’ilga kaip simtmeciai diena’’ istorija…

 

Siandien gatveje nuo karscio suklupo isbalusi senute, kurios veide parasyta jau simtus kartu girdeta pasaka.

 

Nutruko lynas.akrobatas pakibo ore, taip ir nespejes baigti finalinio numerio. Mazgas nutruko.ir naras neteko vilties iskilt i pavirsiu.

 

Teliko du dalykai.

 

Randas sirdyje ir tai, ka radau siandien… saldi saldi mintis. Man tikrai pagaliau tas pats.

 

 

Rodyk draugams

princeses dienorastis:)

Oi, kaip bus grazu! As jau dabar
nerealiai dziaugiuosi. Dar reikia tuos laiskus parasyti, ir tiketis, kad ir kiti
parasys…


Bet su tom princesem, tai labai gera ideja buvo. Tikiuosi,
kad liksiu suprasta ir gal pagaliau baigsis tie beviltiski ir betiksliai
pykciai. Noreciau pasakyt, kad mes cia tikrai niekuo detos, bet vis tik nesu
tuo tikra. Pvz.: kokia juoda kate perbego tarp seses ir blondino bei garbanes? Ar
kas nutiko, kad Hruta staiga tapo tokia gera
visu drauge? Is kur atsirado tos slykscios uzuominos apie paslaptingus
vaikinus? Ir t.t. ir pan.

Bet nepaisant visko as dziaugiuosi. Tikrai,
nuosirdziai dziaugiuosi. Princeses visada valde… ania?

P. S. 
princo fronte geru naujienu nenusimato… kapish?  :)

Rodyk draugams